Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Virėja – laikinai, pynėja – visam gyvenimui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-05-29
Pynėjos amatą pradėjusi prieš 35-erius metus, vydmantiškė Dalia Jonuškienė viliasi vėl prie jo sugrįžti.

Vydmantuose gyvenanti 56-erių Dalia Jonuškienė yra profesionali pynėja – iš žilvičio šakelių ji pina įvairiausius dirbinius – nuo krepšių, vazų, lėkščių iki baldų. Tačiau šiuo metu iš pynimo, ji tikino, nebeišgyvenanti, todėl įsidarbino virėja. „Vis vien kada nors grįšiu prie savo mėgstamo amato. Aš visiems sakau, kad virėja esu laikinai, o pynėja – visam gyvenimui“, – teigė amatininkė.

Gaminiams – aukso atspalvį

D. Jonuškienė pasakojo, kad pynėjos kelią po mokslų Kauno taikomosios dailės mokykloje, kurią baigė 1985-aisiais, ji pradėjo pagal paskyrimą atvykusi į tuometinį Vydmantų agroprekybinį tarybinį ūkį. Jame buvo vystomi ir pagalbiniai verslai – pynimas, siuvimas, keramika.

„Tada patys turėjome ir formas pasidaryti: tarkim, tik krepšius pini rankomis, o apvalius kubilus, vazas, dėžutes pindavome pagal specialias formas. Reikėjo patiems ir žilvičių šakelių pasirūpinti: vaikščiodavau pakrūmiais, pakelėm ir pamiškėm, kol prisipjaudavau glėbius visokio ilgio šakelių. Pinti tinka tik jauno, vienmečio žilvičio, žemaičių karklu vadinamo, ūgliai. Tuomet įsiprašydavau į ūkio katilinę ir ant pakloto brezento šakas nugarindavau, kad nusiluptų žievė. Karštu garu nutvilkytos žilvičio šakelės įgaudavo aukso atspalvį“, – apie pasiruošimo pynimui procesą pasakojo vydmantiškė.

Kaskart pradedant pinti, šakeles reikia gerai išmirkyti, kad būtų lanksčios. „Rankos – nuolat vandeny, išburkusios, kaip ir pačios šakelės“, – sakė pašnekovė.

Karklo šakeles ji susiriša pagal aukštį, nes, tarkim, įprastam krepšiui nupinti reikia maždaug 1 m ilgio vytelių, mažoms pintinėms – perpus trumpesnių, o baldams – krėslams, taburetėms, stalams – gerokai ilgesnių – 1,5 m ir daugiau. Be to, pinant baldus, dar reikia pasirūpinti storų lazdų, tam tinka ir lazdynas.

Laikmečių grimasos

Moteris neslėpė, kad sovietmečiu buvo tokia didžiulė pintų rankdarbių paklausa, kad ji nespėdavo pildyti užsakymų: „Išmokiau pinti ir savo vyrą Alfredą, šis po darbų irgi kibdavo į meistrystę. Iš to ir prasigyvenome.“

Tačiau daiktų vertė, pastebėjo ji, anuomet buvusi visiškai kita: „Už pintą lėkštutę tuomet gaudavai 5 rublius, kaip ir dabar – 5 eurus. Bet tuomet už 5 rublius galėdavau net dukart apsilankyti pas kirpėją, tad pagal tų laikų įkainius už tokią lėkštelę turėčiau uždirbti 30–40 eurų“, – apie laikmečio grimasas kalbėjo D. Jonuškienė.

Ji prisiminė, kad sykį į Kaziuko mugę Vilniuje išvykusi su plastiko maišeliu savo gaminių, – už uždirbtus pinigus 3 dienas gyvenusi Vilniuje ir grįžusi dar nusipirko 3-jų durų spintą su antresolėmis.

„Tuomet pinučiai buvo graibstomi, jie tiko buityje ir kaip dovanos. Dabar rinka visko persotinta. Be to, atgabenama daug pigių rankdarbių iš Kinijos. Todėl šiandien iš pynimo nebeišgyvenu. Dalyvauju mugėse, per Šv. Antano atlaidus ir miesto šventes savo amatą demonstruoju gyvai, bet ar daug matėte prie pynėjų besibūriuojančių praeivių?“ – nostalgiškai kalbėjo vydmantiškė.

Veda edukacinius užsiėmimus

Pynimas – labai senas amatas, išlikę šimtmečių senumo pintų daiktų. Pašnekovės žodžiais, anksčiau žmonės labai vertinę pintus daiktus – dėl patogumo ir iš „biednystės“. Juose laikydavę produktus: daržoves, vaisius, duoną, netgi – mėsą.

Pintus daiktus, sakė D. Jonuškienė, reikia prižiūrėti, nes greitai į juos nusėda ir laikosi dulkės. Vienus užtenka nuplauti šepetėliu, vandeniu ir muilu, labiau riebaluotiems ir kitaip užterštiems geriausiai tinka rūgštinis sanitarinis tirpalas.

Savo namuose, neslėpė, neturinti nei per daug pintų daiktų, nei baldų: „Anksčiau nespėdavome pinti pagal užsakymus, kur ir ką sau bepasiliksi. Be to, ir akys atsižiūrėdavo, patiems nebesinorėdavo.“

Tačiau paties pynimo proceso D. Jonuškienė sakė labai pasiilgstanti, dėl to paprašyta veda edukacinius užsiėmimus Vydmantų bendruomenei ir Kretingos muziejuje. „Smagu, kad žmonės domisi šiuo senoviniu amatu, o ir man pačiai gerai neužmiršti įgūdžių. Niekam ligi šiol neišdalijau formų. Išėjusi į pensiją, vis vien grįšiu prie pynimo – širdžiai mielo darbo“, – atviravo pynėja.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas