Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Buriasi kitokius vaikus auginantys tėvai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2020-02-25

Kretingiškė Rima, kartu su kitomis Aspergerio sindromą turinčių vaikų šeimomis, kviečia burtis tėvus į savitarpio pagalbos ir paramos grupę, kad kartu lengviau būtų įveikti iškylančius sunkumus bei iššūkius. Pirmasis grupės susitikimas įvyks šį šeštadienį, vasario 29-ąją, 16 val. Kretingos šv. Antano dienos centre, J. Pabrėžos g. 4.

Vienas mūšio lauke – ne karys

Pasak 14-metį paauglį auginančios Rimos, iniciatyvos suburti tėvus, auginančius vaikus su Aspergerio sindromu, ji ėmėsi todėl, kad nei mokyklos, nei psichologinės tarnybos, nei sveikatos priežiūros centrai Lietuvoje šiandien negali jiems suteikti nuoseklios kompleksinės ir ilgalaikės pagalbos.

„Trūksta informacijos, nėra specialistų, o – ir aiškios, laiko patikrintos ir veiksmingos programos. Todėl tėvai šiame kelyje dažniausiai lieka vieniši. Dėl visuomenėje vis dar gajaus mitais apipinto požiūrio į autizmą daugelis tėvų vengia arba nesutinka pripažinti, kad neįprastai besielgiantis ir bendravimo sunkumų turintis vaikas yra kitoks“, – kalbėjo savipagalbos grupės iniciatorė.

Rima pripažino, kad kitokius, – bet tai nereiškia, kad blogesnius, – vaikus auginantys tėvai iš tiesų gali jaustis labai vieniši, iš aplinkinių institucijų pagalbos sulaukę nedaug arba visai nesulaukę, todėl būna akimirkų, kai vienatvė ir bejėgiškumo jausmas smogia visu smarkumu.

Tad, jos žodžiais, kuo sindromas anksčiau diagnozuojamas, tuo lengviau pasiekti darnaus, ramaus autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų bei visos šeimos gyvenimo.

„Gal ir jūsų vaikas turi Aspergerio sindromą?“

Rima pasakojo, kad Aspergerio sindromas jos sūnui buvo diagnozuotas tik praėjusį pavasarį. Tačiau ji pati pirmą kartą rimčiau autizmu susidomėjo prieš dvejus metus, viešėdama Belgijoje: diskutuojant šia tema, pagalvojo, kad ir jos sūnui būdingas šis sutrikimas.

Grįžusi į Lietuvą, ėmė daugiau ieškoti informacijos. Viename žurnale aptiko straipsnį „Gal ir jūsų vaikas turi Aspergerio sindromą?“, kuriame motina dalijosi patirtimi apie paauglį sūnų, kuriam, didžiam jos nustebimui, buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas.

Rimai abejonių nebeliko – beveik visus išvardytus būdingus bruožus ji atpažino ir savo sūnuje. „Nuo tos akimirkos pasinėriau į naują neįsivaizduotą pasaulį. Viskas ėmė dėliotis į savo vietas. Pagaliau supratau, kodėl mano vaikas užsikemša ausis, atsiribodamas nuo aplinkos triukšmo; kodėl jis toks išrankus maistui ir jautrus mažiausiam skonio ar valgio tekstūros pasikeitimui; kodėl vengia ryškios šviesos; kodėl niekad nėra paklausęs – ką man veikti, nes visada yra įsigilinęs į vieną mėgstamą užsiėmimą; kodėl nuo mažens jį labiau domino daiktai ir jų veikimas, o ne bendraamžiai“, – atviravo moteris.

Kelias į pažinimą ir augimą

Rimos žodžiais, labai dažnai Aspergerio sindromas atpažįstamas tik paauglystėje, nes iki tol vaikas ypač neišsiskiria iš kitų, vadinamųjų neurotipiškų vaikų. Paauglystėje labiausiai išryškėja silpniausia autistų vieta – apsunkintas bendravimas su bendraamžiais. „Aspergerio sindromą turinčiam asmeniui sunku „perskaityti“ kito žmogaus emocijas, veido išraišką, kūno kalbą. Įvyksta elementarus „nesusikalbėjimas“. Tada jis arba visiškai atsiriboja ir užsisklendžia savyje, arba mėgina „įkyriai“ bendrauti, bet, užuot buvęs bendraamžių priimtas, dažniausiai yra jų atstumiamas ir sulaukia patyčių“, – aiškino Rima.

Rimos pažįstamos šeimos sūnui – jau per 20, tačiau Aspergerio sindromas jam taip pat diagnozuotas neseniai. Šeima ne kartą konsultavosi su įvairiais specialistais, bet konkretaus atsakymo nesulaukė.

Praėjo nelengva vaikystės ir paauglystės kelionė. Sulaukus medikų išvados, atėjo palengvėjimas. Pamažu motina galėjo atleisti sau, nes iki tol kankino nuolatinis kaltės jausmas, jog kažką darė ne taip, kažkur klydo, kad jos vaiko kelionė tokia sudėtinga. O vaikino tėvas, atviravo Rima, kartą prasitarė, kad, jeigu apie sūnaus sutrikimą būtų sužinoję anksčiau, mažiau klaidų būtų padarę ir patys.

---

Užauginti brandų, savarankišką žmogų – nelengva tėvų misija, tačiau Rima tiki, kad ji yra įmanoma. Reikalaujanti daug pastangų, bet kartu – pilna mažų stebuklų, netikėtų atradimų. Todėl ji labai norėtų padrąsinti šeimas nebijoti pripažinti, kad jų vaikai yra kitokie, išsiaiškinti diagnozę. Nors iš pirmo žvilgsnio diagnozė gali atrodyti kaip „mirties nuosprendis“, ji yra kelias į pažinimą, laisvę ir augimą.

Išsamiau apie savitarpio pagalbos grupę galite sužinoti tel. +370 612 57668 arba el. p. vaikaskitoks@gmail.com .


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas