Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

(Aš) Vartotojas socialinėse medijose

  • Edita KALNIENĖ
  • Švietimas
  • 2020-01-24
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto bei LCC Tarptautinio universiteto dėstytojas Ignas Kalpokas

Kalbėdami apie socialinių tinklų naudą, retai kada susimąstome apie ten slypinčius pavojus. Su kuo socialinėse medijose susiduria jų vartotojas, „Pajūrio naujienų“ skaitytojams atskleidė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto bei LCC Tarptautinio universiteto dėstytojas Ignas Kalpokas.

Pritaiko turinį

Vartodami socialinius tinklus nesusimąstome, kokią informaciją pateikiame, juolab – kam ji galėtų būti reikalinga. Dažnai sakome, kad jokių asmeninių duomenų nepateikiame, tačiau apie kiekvieną mūsų sužinoti į „Google“ ar „Facebook“ paieškos sistemas įvedus vardą ir pavardę, yra labai lengva.

Kalbant apie socialiniuose tinkluose atskleidžiamą informaciją, pasak I. Kalpoko, ją galimą išskirti dviem aspektams: informacija, kurią mes patys viešai atskleidžiame, bet galime bent iš dalies valdyti, ir informacija, kuri apie mus yra renkama, nepriklausomai nuo mūsų.

Pirmoji informacija yra ta, kurią patys pateikiame socialinių tinklų paskyrose: gyvenamoji vieta, lytis, šeimos nariai, biografijos faktai. Taip pat jai galima priskirti ir visą mūsų skelbiamą informaciją: pasisakymus, nuotraukas, „patinka“ ir kitų mygtukų paspaudimus.

„Iš visos šios informacijos galima sudaryti gana išsamų mūsų portretą: tiek faktinį, tiek psichologinį. O tai gali būti įdomu ne tik draugams, bet ir potencialiems darbdaviams. Galime prisiminti garsiai nuskambėjusį atvejį, kai praėjusiais metais potencialus viceministras taip ir neužėmė šių pareigų paviešinus ne itin reprezentatyvias jo socialinių tinklų nuotraukas. Tai taip pat įdomu tiek sukčiams, kitiems nusikaltėliams, pavyzdžiui, jūsų atostogų nuotraukos yra gera indikacija vagims, kad nieko nėra namuose“, – paaiškino I. Kalpokas.

Kiek atskleidžiame asmeninės informacijos, žinoma, priklauso ir nuo mūsų: tiek aktyvumo socialinėse medijose, tiek pasirinktų privatumo nuostatų – koks turinys matomas tik draugams, koks – viešai.

Socialiniuose tinkluose dažnai pasitaiko ir duomenų viliojimo atvejų, kuomet yra kuriamos netikros paskyros, per kurias bendraujama su vartotojais ir siekiama išgauti jautrią informaciją – nuo asmeninių duomenų iki, pavyzdžiui, prisijungimo prie darbovietės kompiuterių duomenų.

„Svarbu įsitikinti, ar vartotojai, kurie mums rodo dėmesį, iš tiesų yra realūs žmonės – įprasta apgavikų taktika yra kurti paskyras žmonių, su kuriais norėtume bendrauti: vieniems tai – asmuo, kuris atrodo daug pasiekęs toje pačioje profesinėje srityje, kitiems – seksuali mergina, tretiems – dar kas nors“, – įvardijo I. Kalpokas.

Kita informacijos rūšis – duomenys, kurių rinkimas nuo mūsų nepriklauso, t.y. su duomenų rinkimu sutinkame registruodami paskyrą, o jeigu norime registruotis – kito pasirinkimo neturime. „Susiduriame su pačių socialinių medijų platformų vykdoma vartotojų stebėsena: mūsų veiksmai – ką skaitome, kuo dalinamės, ką mėgstame, mūsų kontaktai – su kuo bendraujame, kas mėgsta, žiūri mūsų kuriamą turinį – visi šie duomenys yra renkami, analizuojami, lyginami su kitų panašių vartotojų duomenimis. To tikslas – kuo efektyviau pritaikyti turinį konkretiems vartotojams ir tuo pačiu siūlyti mums personalizuotas reklamas. Neatsitiktinai „Facebook“ kartu su „Google“ šiuo metu yra daugiausia iš reklamos talpinimo uždirbančios kompanijos pasaulyje“, – tikino I. Kalpokas.

Renka komerciniais tikslais

Anksčiau įvardinti pavojai yra ne vieninteliai, su kuriais susiduriame socialiniuose tinkluose. Vis dažniau kalbama ir apie didesnę grėsmę: kadangi didžiųjų platformų (socialinių medijų, paieškos ir pan.) operatoriai turi surinkę precedento neturinčius duomenų kiekius apie kiekvieną vartotoją, tai atveria duris manipuliacijai.

„Tai gali būti plačios aprėpties eksperimentai su vartotojais, trečiųjų šalių bandymai manipuliuoti – moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad pakanka net ir viešo socialinių medijų turinio tam, kad būtų galima sudaryti detalų asmens psichologinį profilį ir tuomet manipuliuoti šiais bruožais pasinaudojant, tarkime, netikromis naujienomis. Galiausiai – tos pačios personalizuotos reklamos“, – teigė I. Kalpokas.

Kadangi socialinių medijų operatoriai detaliai pažįsta vartotojus, jie gali pasiūlyti reklamos užsakovams taikytis į aiškiai apibrėžtas auditorijas, iš anksto žinant, kokia žinutė – koks turinys, emocinis krūvis, vizualizacija – tuo metu yra paveiki būtent tai grupei.

„Taip padidinama tikimybė, kad mes „pakibsime“. Ir, jei kasdienėse situacijose tai gali reikšti, kad galbūt tiesiog išleisime šiek tiek pinigų prekėms, kurių mums nebūtinai reikia, privalome suvokti, kad tokiomis priemonėmis naudojasi ir, pavyzdžiui, politikai, siekdami paveikti rinkėjų sprendimus balsuojant. O čia jau turime giluminę grėsmę visai politinei sistemai“, – atkreipė dėmesį I. Kalpokas.

Didžioji dalis asmeninių duomenų yra renkama komerciniais tikslais – skaičiuojama, kad apie 75 proc. viso pasaulio interneto svetainių renka vienokius ar kitokius duomenis apie savo vartotojus, siekdamos personalizuoti turinį, identifikuoti tikslines auditorijas, parduoti reklamą, o neretai – ir parduoti pačius duomenis.

Duomenis apie vartotojus renka ir valstybės. „Daugelis turbūt dar prisimena skandalą, kilusį po to, kai Edwardas Snowdenas atskleidė JAV ir Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų vykdomo tiek savo, tiek kitų valstybių piliečių (įskaitant aukšto rango politikų) stebėjimo mastą, tačiau vieša paslaptis ir tai, kad analogiškas programas turi ir tokios valstybės, kaip Rusija ar Kinija. Tokia informacija gali būti naudinga siekiant modeliuoti įvykius stebimose piliečių grupėse arba informacinio karo tikslais, siekiant išsiaiškinti, kokios žinutės kuriai auditorijai bus paveikios“, – priminė I. Kalpokas.

Jaučiamės niekam neįdomūs

Vartotojas nėra linkęs įvertinti socialiniuose tinkluose slypinčių pavojų. Pagrindinė problema, anot I. Kalpoko, – informacijos trūkumas: „Nors žmonės tarsi iš esmės supranta, kad daug duomenų apie juos yra renkama ir saugoma, trūksta žinių, kaip ir kodėl tai vyksta bei kokios yra potencialios grėsmės. Vyrauja požiūris, kad „juk aš nieko blogo nedarau, neturiu ko slėpti ir apskritai esu toks mažas ir nesvarbus“. Be to, nors įrenginiai ir programėlės prašo mūsų sutikimo pačios įvairiausios informacijos rinkimui, tai pateikiama kaip optimizacijos arba naudojimosi patirties gerinimo priemonė, neatskleidžiant tikrųjų komercinių arba žvalgybinių tikslų, pavyzdžiui, visai neseniai buvusi populiari rusiška programėlė „FaceApp“ arba sparčiai populiarėjantis kinų socialinis tinkas „TikTok“.

Susimąstyti vertėtų, nes net jei mes nebūtinai esame įdomūs individualiai, surinkta informacija apie didelį individų skaičių gali būti ir yra naudinga tiek komercinės, tiek politinės manipuliacijos tikslais.“

Apie socialinių tinklų vartojimą atsiranda ir naujų apibūdinimų – vis dažniau diskutuojama, ar buvimas vartotoju (auditorija) netampa darbu po darbo valandų. „Būdami auditorija kuriame vertę, lygiai kaip kuriame vertę dirbdami savo tiesioginį darbą. Skirtumas tik tas, kad už tiesioginį darbą bent gauname atlygį“, – tikino I. Kalpokas.

Tradicinėse medijose taip pat kiekvienas kuriame vertę vartodami reklamą, vis dėlto tai labiausiai reiškiasi internete, kur kiekvienas mūsų veiksmas (ir net neveikimas) yra paverčiamas duomenimis, o šie gali būti panaudojami arba reklamos sumetimais, arba parduoti trečiosioms šalims. „Kadangi ekonomistai duomenis pagal jų svarbą šiandienos ekonomikai vadina „naująja nafta“, galima sakyti, kad beveik kiekvienas mūsų veiksmas šiandien yra dalis neapmokamo darbo šio esminio resurso gavybos industrijoje“, – kalbėjo I. Kalpokas.

Susiduria su psichologinėmis problemomis

Žmonės, linkę vartoti socialinius tinklus, taip pat susiduria ir su psichologinėmis problemomis. I. Kalpokas išskyrė dvi pagrindines problemas: priklausomybės ir savivertė. „Priklausomybė nuo socialinių tinklų jau yra tapusi oficialiai pripažinta problema. Dar daugiau: pati socialinių medijų struktūra ir net dizainas – nuo tarsi nesibaigiančio naujienų srauto iki raudonai šviečiančių pranešimų apie naujas žinutes – yra tikslingai sukurtos taip, kad skatintų kuo dažniau prisijungti ir kuo ilgiau užtrukti“, – atkreipė dėmesį dėstytojas.

Socialinių medijų platformos taip pat žaidžia ir mūsų psichologinėmis silpnybėmis, ypač suteikdamos nepastovų ir kintantį lūkesčių patenkinimą: visuomet tikimės rasti ką nors įdomaus ar kokią mums paliktą žinutę ir kartais gauname tai, ko laukiame, bet dažnai – ne. „Būtent šis neprognozuojamumas bei nepastovumas ugdo priklausomybę: jei iš anksto žinotume, kad lūkesčiai bus visada patenkinti ar niekad nepatenkinti, ar būtent tą kartą patenkinti, tuomet nebūtų intrigos. Analogišku principu veikia, pavyzdžiui, lošimų automatai“, – sakė I. Kalpokas.

Kita problema – savivertė, daugiausia susijusi su idealizuotais įvaizdžiais socialinėse medijose. „Kadangi vieni kitiems stengiamės pasirodyti geresni negu iš tiesų esame, toks šaunumo ir nuostabumo paradas gali nejučia versti mus lyginti savo kasdienybę su idealizuotais kitų įvaizdžiais. Kadangi lyginame kasdienybę su „nupoliruotu“ įvaizdžiu, natūralu, kad mūsų kasdienybė atrodys blankesnė, prastesnė, mažiau sėkminga“, – tvirtino I. Kalpokas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas