Pranciškonų vienuolyno rankraščiai – tarp UNESCO paveldo

Garbingoje apdovanojimo ceremonijoje: (iš dešinės) – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja Inga Liepaitė, Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkė Nijolė Raudytė, Lietuvos pranciškonų provincijos provincijolas Algirdas Malakauskis ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė.

Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekoje saugoma didžioji dalis Jurgio Pabrėžos suburtos Neformalios lituanistinės mokyklos dokumentų kolekcijos. Prieš keletą dienų ši kolekcija – iš viso 134 raštai – buvo paskelbta UNESCO dokumentinio paveldo objektu. Broliai pranciškonai šiuos dokumentus nuo šiol saugos specialiai įrengtose spintose.

Dviejų autorių kūryba

Garbingas UNESCO liudijimas per ceremoniją, surengtą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, buvo įteiktas Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministrui Algirdui Malakauskiui bei ilgametei Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkei Nijolei Raudytei, kurios rūpesčiu buvo parengti dokumentai šiam reikšmingam įvertinimui. N. Raudytės žodžiais, iš UNESCO paveldu pripažintų 134 Neformalios lituanistinės bibliotekos dokumentų 130 yra saugomi Kretingos pranciškonų vienuolyne, 2 – Vilniaus universiteto bibliotekoje ir 2 – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

Kretingos pranciškonų vienuolyno pripažintąjį paveldą sudaro 9 vokiečių kilmės vienuolio mokytojo Simono Groso rankraščiai ir 121 kunigo Simfronijaus Žabakevičiaus pamokslai. J. Pabrėžos pasekėjas kunigas S. Žabakevičius dėstė Pranciškonų gimnazijoje, – jis buvo gerokai jaunesnis už savo mokytoją. Visi jo pamokslai užrašyti lietuviškai.

Prūsijoje apie 1771 m. gimęs S. Grosas, 1814–1815 m. dirbęs ir gyvenęs Kretingos pranciškonų vienuolyne, parašė žemaičių gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“ su 3 tūkst. lenkų–žemaičių žodžių žodynu. Kartu su J. Pabrėža S. Grosas siekė sukurti bendrą kalbą žemaičiams „dounininkų“ patarmės pagrindu. Kiti jo teologiniai, moraliniai raštai parašyti lenkų–lotynų kalbomis su žemaitiškais intarpais.

Unikalus bendro darbo pavyzdys

N. Raudytės žodžiais, ši XIX a. pirmos pusės Neformalios lituanistinės mokyklos kolekcija buvo patvirtinta UNESCO paveldu, remiantis atliktais moksliniais tyrimais: ją tyrinėjo Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekų mokslininkai bei Čikagos universiteto profesorius Giedrius Subačius.

„J. Pabrėžos suburta Neformali lituanistinė mokykla buvo unikalus kolektyvinio darbo reiškinys, nes tuo metu kunigai parapijose dažniausiai dirbdavo po vieną. Kretingos pranciškonų vienuolynas J. Pabrėžos dėka tuo metu tapo visos Lietuvos kultūros centru – paties J. Pabrėžos ir jo mokinių sukurtas bendrinės lietuvių (žemaičių) kalbos projektas savo užmojų dydžiu neturėjo lygių Lietuvoje. Tačiau šis projektas nebuvo įgyvendintas, nes tuo laiku nė vienas rankraštis nebuvo paskelbtas viešai“, – kalbėjo N. Raudytė.

Sugrįžo dalis išblaškytos bibliotekos

Vienuolyne J. Pabrėžos suburta Neformali mokykla liko mažai žinoma, nes pranciškonai neturėjo lėšų išleisti parengtus leidinius, – nė vienas jų tuo laiku neišvydo spaustuvės ir mokykla ilgam nugrimzdo užmarštin. Be S. Groso ir S. Žabakevičiaus dar buvo ir kitų J. Pabrėžos mokinių, – išlikę Juozo Butavičiaus tekstų, tačiau didžioji dauguma rankraščių dingę.

Lietuvos pranciškonų provincijai teko išgyventi sunkmečius: 1861–1863 m. vienuolynai Gardine, Lvove, Kaune, Tytuvėnuose ir kt. buvo uždaryti, – liko tik vienintelis Kretingoje ir čia buvo suvežti rankraščiai iš naikinamų vienuolynų. Kretinga tapo provincijos centru su turtinga biblioteka.

1939–1940 m., jaučiant artėjančio karo grėsmę, broliai pradėjo biblioteką gabenti į Vokietiją, – iš ten 1947 m. didelė dalis rankraščių atsidūrė JAV, Kenebunkporto vienuolyne. Po nepriklausomybės, tėvo Placido Bariaus rūpesčiu, biblioteka pradėta grąžinti į Lietuvą.

„Visus tuos metus mokslininkai ir dirbo, kad įrodytų Neformalios J. Pabrėžos suburtos lituanistinės mokyklos vertę“, – sakė bibliotekininkė.

---

FAKTAI

Sprendimus dėl UNESCO paveldo kas treji metai priima Lietuvos nacionalinis komitetas „Pasaulio atmintis“ ir nepriklausomi dokumentinio paveldo ekspertai.

Šiemet UNESCO dokumentiniu paveldu iš viso buvo pripažinti 6 objektai, tarp jų – ir istoriko, rašytojo, švietėjo Simono Daukanto 11 rankraščių, rašytų 1831–1858 m.

Paties Jurgio Pabrėžos veikalo „Tayslos augumynis koremy talpinas augimys“, parašyto 1843 m., rankraštis buvo pripažintas UNESCO paveldu dar 2008-aisiais metais.

Iš viso Nacionaliniame UNESCO registre jau yra įrašyti 74 dokumentai bei kolekcijos.

• Rašyti komentarą (2)