Pajūrio naujienos
Help
2020 Liepa
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną17°C debesuotumas 17 %
Naktį12°C debesuotumas 4 %
Apklausa

Ar stringančias brangstančios statybas rajone sietumėte ir su korupcija?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Tokiu nelengvu darbu broliai Rupšiai pelnydavo sau duoną kasdieninę. Grindžiant akmenimis Palangos gatvę ties Darbėnų kapinėmis. Gediminas – pirmas iš dešinės, Adolfas – ketvirtas iš dešinės, Albertas – penktas iš dešinės. 1940–1941 m.

Edvardo Malinausko archyvo nuotr.

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjęs SSSR-Vokietijos karas tapo ženklu pradėti sukilimą prieš sovietinius okupantus. Birželio 23 d. paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, sudaryta laikinoji vyriausybė, atkurta lietuviškoji administracija.

Deja, nacių okupacinė valdžia jos veiklą greitai – 1941 m. rugpjūčio 5 d. – nutraukė, nepalikdama vilčių Lietuvos valstybei atstatyti. Prasidėjus karui paskui Vermachto dalinius į Lietuvą atskubėjo SS daliniai ir Tilžės gestapininkai su iš anksto paruoštais lietuvių bei žydų naikinimo planais. Vokietijos vidus reikalų ministro Heinricho Himlerio 1941 m. birželio 6 d. įsakyme nurodyta, kad bolševizmas yra mirtinas nacionalsocializmo priešas, ir Vokietijos kova turi būti nukreipta prieš šią ideologiją, jos platintojus bolševikus agitatorius ir žydus. Po brutalių sovietinio režimo represijų, 1941 m. birželio 14 d. trėmimų, kai gyvuliniuose vagonuose į Sibirą buvo išvežta dešimtys tūkstančių įvairių tautybių Lietuvos piliečių, jos žmonės jautė komunistams ir jiems prijaučiantiems pagrįstą neapykantą, bet tik teismas, o ne aklas keršto jausmas turėjo nustatyti vieno ar kito žmogaus kaltę ir nuspręsti jo likimą.

Kaip savo prisiminimuose rašė 1941 m. liepos 11 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės Šiaulių apygardos teismo prokuroru paskirtas žinomas tarpukario teisininkas, 1934 m. Klaipėdos hitlerininkų Noimano-Zaso byloje parengtinį tardymą atlikęs Matas Krygeris (1905–1997), jam siaubą kėlė ne vien stalininis teroras, bet ir beprasmės lietuvių žudynės, kai „atsiskaitymo“ valandomis daugelis lietuvių šeimų neteko savo tėvų, brolių ir seserų, buvo pralietas nekaltas kraujas, tad žydų, lietuvių ir kitų tautybių žmonių beprasmiškų žudynių negalima pamiršti. Tada niekas negirdėjo ir poeto Bernardo Brazdžionio nevilties skausmo eilėraštyje „Šaukiu aš tautą“: „Šaukiu aš jūsų vargo žemės, balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų: nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų, vaikų!“


Marijos ir Aleksandro Tiškevičių auksinių vestuvių dalyviai prie Kretingos dvaro rūmų. Ant laiptų priešpaskutinėje eilėje su lazdomis rankose sėdi Marija ir Aleksandras. Priešais juos – Aleksandro seserys: kairėje – Elena Klotilda Ostrovska, dešinėje – Sofija Dembinska. Ant laiptų kairiojo krašto viršuje sėdi sūnus Kazimieras, ant dešiniojo krašto – sūnūs (iš viršaus į apačią) Stanislovas, Juozapas ir Jurgis. Fot. Ignas Stropus. 1937 m. Kretingos muziejus

Prieš 75 metus Vokietijoje mirė paskutinysis Kretingos dvarininkas Aleksandras Tiškevičius. Jo nuveiktus darbus Kretingoje mena grafo puoselėta dvaro sodyba, jo rūpesčiu pastatyta II parapijos kapinių tvora ir grafų Tiškevičių koplyčia, taip pat perstatyta pranciškonų bažnyčia.

Aleksandras Tiškevičius gimė 1864 m. balandžio 6 d. Paryžiuje, tėvams per 1863 m. sukilimą išvykus į Prancūziją. Augo Vilniuje ir Lentvario dvare. Mokėsi Sankt Peterburgo karo gimnazijoje ir karo inžinerijos mokykloje. Atostogų metu mielai lankydavosi naujoje tėvų rezidencijoje Kretingoje, o vasaromis – senajame Palangos dvare.

1883 m. tapęs Rusijos imperijos armijos paporučikiu, tarnavo imperatoriškosios gvardijos inžinerijos batalione. Po trejų metų privalomos karo tarnybos išėjo į atsargą, gavo imperatoriaus rūmų kamerjunkerio garbės titulą ir grįžo į Lietuvą.

1887 m. gegužės 8 d. Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje vedė Išlaužo ir Panemunės dvarininko Stanislovo Puslovskio vienturtę dukrą Mariją Puslovską (1866–1939). Jaunavedžiai iš pradžių įsikūrė Lentvaryje, o vasaras mėgo leisti Išlaužo dvare, kuris šeimai atiteko kaip nuotakos kraitis. Po tėvo Juozapo mirties Aleksandras paveldėjo šeimynos rezidenciją – Kretingos dvarą, į kurį su žmona ir trimis vaikais persikėlė apie 1893 metus.

Kretingos naujosiose parapijos kapinėse 1893 m. pagal inžinieriaus Karlo Eduardo Strandmano projektą pastatė neogotikinę koplyčią. Jos rūsyje įrengė šeimos kriptą, o aplinkui koplyčią – dvaro kapines, kuriose laidoti grafų artimieji ir dvaro tarnautojai. 1913 m. palei Vilniaus gatvę priešais dvaro kapines išmūrijo neogotikinę, o palei naująsias parapijos kapines – istorizmo stilistikos tvorą su vartais, kuriuos projektavo Sankt Peterburgo architektas Juzefas Padlevskis.

1897 m. grafas rėmė evangelikų liuteronų bažnyčios statybą, dovanojo jai statybinę medieną. Nuo 1905 m. vadovavo katalikų (pranciškonų) bažnyčios statybos komitetui.


Armonikas prikelia antram gyvenimui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-06-19
Kretingiškis savamokslis muzikantas Juozas Žiulpa per du dešimtmečius įgudo restauruoti dumplinius instrumentus, – įdomiausius jų pasilieka savo kolekcijoje.

Kretingiškis 67-erių Juozas Žiulpa – savamokslis muzikantas, grojantis visokio žanro kūrinius ir įvairiais instrumentais – armonika, akordeonu, pianiniu, saksofonu, gitara, triūba. Jis taip pat – ir savamokslis dumplinių instrumentų restauratorius bei kolekcininkas. Jo kolekcijoje – per 60 senovinių armonikų ir akordeonų, kuriuos jis atkūrė ar savaip perdarė.

Nuo rūmų – ligi apkasų

Vyras vieną po kito ėmė, atrodytų, naujutėlaičius žvilgančius instrumentus nuo savo dirbtuvių lentynų ir plėšdamas dainas, rodė, kokius garsus jie gali išgauti. „90 proc. šių instrumentų buvo visiškai sudūlėję, bet, kai įdedi širdies ir pastangų, negaili laiko, ir štai – instrumentas vėl atgyja“, – užtikrino pašnekovas.

Paklaustas, iš kur gaunąs reikalingų detalių, kurių jau nė seniai niekas nebegamina, nes ir daugumai instrumentų – per 100 metų, atsakė: iš donorų, – taip restauratorius vadina nebeatkuriamus instrumentus. „Štai čia buvo akordeonas: nupjoviau jo klaviatūrą, įmontavau armonikos, o bosai liko akordeono. Čia kaip chirurginė lyties keitimo operacija“, – juokavo meistras.

Kiekvienas į J. Žiulpos rankas pakliuvęs instrumentas turi savo istoriją, ir apie kiekvieną jų kolekcininkas galėtų pasakoti ilgai. Pagaminti Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje ir įvairiais keliais dar tarpukariu atkeliavę į Lietuvą, pavienių turtingų ir neturtingų muzikantų virkdyti orkestruose ir dvaruose, rūmuose, kaimų sodybose ir net apkasuose.


Rusijos imperijos kavalerijos pulkininko, grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) portretas. Dail. Hansas Knechtas. 1892 m. Kretingos muziejus vaizduojamosios dailės rinkinys.

Ryškiausius pėdsakus Kretingos istorijoje paliko du didikai – karvedys Jonas Karolis Chodkevičius ir grafas Juozapas Tiškevičius. Pirmasis XVII a. pr. įkūrė pranciškonų vienuolyną, bažnyčią ir miestą. Antrasis XIX a. antroje pusėje išgarsino Kretingą vienu didžiausių Europoje privačiu Žiemos sodu, mišriu parku, pirmąja Lietuvoje elektrine ir telefono linija.

1863 m. sukilimo pradžioje atsistatydinęs iš Vilniaus generalgubernatoriaus adjutanto pareigų ir porą metų Paryžiuje praleidęs savanoriškoje emigracijoje, į Lentvarį sugrįžęs grafas Juozapas Tiškevičius toliau tęsė karinę tarnybą Vilniaus 1-ajame Sumų pulke. Po sukilimo krašte tvyrojo rusų valdžios nepasitikėjimas lenkų ir lietuvių aristokratais, prasidėjo valdinių, savivaldos ir švietimo įstaigų rusifikacija, lenkų ir lietuvių kalbų suvaržymas. Gyvenimas Lentvaryje taip pat ėmė erzinti Tiškevičių šeimos narius, nes jiems nuolat tekdavo priimti, užimti ir vaišinti netikėtai užgriuvusius svečius, sumaniusius aplankyti grafus, kol sulauks į stotį atvykstant laukiamo traukinio. Visa tai paskatino grafą ieškotis ramesnės vietos, į kurią galėtų perkelti šeimos rezidenciją.

Jam į akis krito šalia paveldėtosios Palangos esantis Kretingos dvaras, kurį grafas nuomojosi iš dvarininkų Zubovų. Daugiau kaip per 10 metų į išsinuomotos valdos infrastruktūros palaikymą jis investavo didžiulius pinigus, o, sutarčiai pasibaigus, savininkas Gavrilas Zubovas neturėjo lėšų nuomininko išlaidoms padengti. Už savininko skolas valstybė dvarą nusavino ir 1874 m. pardavė Peterburgo varžytinėse. Jį įsigijo Juozapas Tiškevičius, tačiau G. Zubovui buvo palikta galimybė per metus skolą grąžinti ir susigrąžinti valdą. Jam to nepadarius, 1875 m. J. Tiškevičius tapo pilnateisiu dvaro savininku.

Tiesa, tuo metu atsirado legenda, kad Kretingą pulkininkas Gavrilas Zubovas pralošė kortomis. Gali būti, kad jis bandė nevykusiai atsilošti praskolintus pinigus. Tačiau greičiausiai ši legenda gimė todėl, kad aristokratui tuo metu garbingiau buvo savo turtus pralošti kortomis negu prarasti varžytinėse.

Į naująją valdą Juozapas Tiškevičius netrukus perkėlė šeimos rezidenciją, kurią galutinai įsirengė 1878–1880 metais. Pirmiausia buvo pertvarkytas parkas ir vaismedžių sodas, pavadintas Vasaros sodu. Jame atsirado rožynas, gėlynai, daug naujų medžių ir krūmų, puikavosi antikinės statulos ir stirnų skulptūros. Sodininko žirklėmis karpomų alėjų sankirtoje iškilo rotonda, kurioje vasaromis grodavo orkestras. Senojoje parko dalyje buvo įrengti 3 kaskadiniai tvenkiniai, o priešais rūmus – krioklys. Prie antrojo tvenkinio iškilo vila svečiams apsistoti.


Darbėniškių Chaimų šeima, dar nežinanti savo ateities: priekyje (iš kairės) Chaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų  – Rocha ir Reubenas. Darbėnai 1932 m.

Nuotr. iš Chaimų šeimos archyvo

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija – neeilinis paprastų Žemaitijos žmonių didvyriškumo ir pasiaukojimo kitam pavyzdys. 1965 m. gruodžio 21 d. Vilniuje leistame laikraštyje „Vakarinės naujienos“ ir 1966 m. birželio 4 d. Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ aprašyta istorija ilgainiui buvo užmiršta, amžinybėn iškeliavo ir šios neeilinės istorijos herojai, kurių rezistencinė veikla žiauriais nacių okupacijos metais iki šiol deramai neįvertinta. Iki karo Darbėnuose, Palangos gatvės 15 name, gyvenusi Chaimų šeima, kaip ir visos kitos, svajojo apie savo ir vaikų geresnį gyvenimą, kuriant ir savo gimtosios šalies – Lietuvos – šviesesnę ateitį. Ši šeima, kaip ir daugelis apie 600 Darbėnuose iki karo gyvenusių žydų, vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę. Šios šeimos palikuonių išsaugotoje 1932 m. darytoje nuotraukoje įsiamžinę tėvai – Yehoshua ir Cipora bei jų vaikai: vyresnieji Rocha ir Reubenas bei jaunesniosios panašaus amžiaus seserys – kiek vyresnė Chaja ir jaunesnė Estera. 1936 m. nuo plaučių uždegimo mirė šeimos galva, kai 1941 m. jų laukė nauji žiaurūs likimo išbandymai. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, Kretingos apskrityje prie pat sienos su nacistine Vokietija gyvenę žydai turėjo nedaug galimybių pakeisti jiems skirtą tragišką lemtį, nes visa apskritis buvo nacių užimta jau pirmą karo dieną. Netrukus prasidėjo ir teroras prieš žydus. Naciai, įsakę žydams prie rūbų prisisiūti geltonus lopus, juos vertė viešai dirbti įvairius darbus – šluoti gatves, valyti viešus tualetus, dirbančius stengėsi pažeminti, juos mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis. Birželio 27 d. naciams padegus vieno žydų Raizmano namą ir gaisrui išplitus, jie buvo apkaltinti miestelio padegimu ir suvaryti į turgaus aikštę. Čia nacių karininkai išvedę iš minios Mordechajų Blochą jį sušaudė, o rabinas Iseras Vaisbordas buvo užmuštas lazdomis ir šautuvų buožėmis.


Leokadija Kaukėnienė: „Esu pilna džiaugsmo“

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-05-22
Leokadija Kaukėnienė – lyg gyvasis tautos kančių metraštis, savo 90-ąjį gimtadienį šiandien pasitinka kupina gyvenimo džiaugsmo.

Šiandien kretingiškė tautodailininkė, tremtinė, tautinio atminimo ir katalikiškų tradicijų puoselėtoja Leokadija Kaukėnienė švenčia savo 90-mečio jubiliejų. Neįtikėtinai gyvybinga moteris tikino šiandieną esanti kupina džiaugsmo: „Dabar pats geriausias metas iš viso mano nugyvento gyvenimo. Veiklų – per akis, žiūrėk, ir dienos maža.“

Pandemija – ne „koronė“

Moteris skaito knygas, laikraščius, žurnalus, sprendžia kryžiažodžius. „Žmonės aplink bėdoja – „koronė“. Ot tai koronė: seniau žmonės vargų ištikti, atskirti nuo artimų taip sakydavo. O dabar technologijos leidžia bendrauti su visu pasauliu. Per Velykas virtualiai iš Nidos, kur gyvena vienturtė duktė Janina, susisiekėme su visa jos šeima, likusia Anglijoj, Briusely, Vilniuj“, – kalbėjo planšete išmokusi naudotis L. Kaukėnienė.

Per populiariuosius internetinius kanalus ji sakė kasdien skaitanti naujienas, dalyvaujanti virtualiose mišių transliacijose.

„Daug meldžiuosi už visus, ir už kunigus – už juos taip pat reikia daug melstis. Kasdien padėkoju Dievui už dieną, o Mergelės Marijos prašau, kad palydėtų saulėlydžio kelyje į amžinybę. Ir tai nėra liūdna gaida, o gyvenimo tikrovė – juk visi turėsime išeiti. Pagalvoju, kad toks ilgas ir turiningas gyvenimas man buvo duotas lyg atsvara ištvertoms kančioms“, – aiškiai mintis dėliojo garbaus amžiaus ir gilios patirties moteris, dukart išgyvenusi tremtį, našlaitės dalią, įveikusi onkologinę ligą.


Rusijos husarų karininkas, Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantas grafas Juozapas Tiškevičius. Nuotr. O. Noišėferio, apie 1860 m. Kretingos muziejus

Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė vienas turtingiausių XIX a. Lietuvos žemvaldžių Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Pradėjęs karinę tarnybą ir sukūręs šeimą, ilgesnį laiką jis gyveno Vilniuje ir Lentvaryje, o likusią gyvenimo dalį praleido Kretingoje. Šįkart susipažinsime su grafo veikla ir gyvenimu Vilnijos krašte.

Juozapas Tiškevičius gimė 1835 m. Valažino dvarininkų Juozapo Mykolo ir Onos Tiškevičių šeimoje. Augo su dviem vyresniaisiais broliais – būsimuoju garsiu egiptologu, europinio masto kolekcininku, Biržų ordinatu Mykolu (1826–1897) ir Trakų Vokės rūmų statytoju Jonu Vytautu Emanueliu (1831–1892). Trečiasis brolis Vladislovas (1832 m.) mirė dar būdamas kūdikis.

Vaikystę leido Tiškevičių rūmuose Vilniuje, šeimos rezidencijoje Valažine ir tėvo įsigytame Trakų Vokės dvare. Jo auklėjimu rūpinosi Vilniaus dvasinės akademijos bibliotekininkas, filologas Adomas Benediktas Jocheris, muzikos pagrindų mokė Šv. Jonų bažnyčios, kurios parapijiečiai buvo Tiškevičių šeima, vargonininkas, Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentas, kompozitorius Stanislovas Moniuška, estetikos – dailininkas Vincentas Dmachavičius.

Tėvui 1844 m. mirus, nepilnamečiams našlaičiams daug padėjo viengungis dėdė, Biržų ordinatas Jonas Konstantinas Tiškevičius (1801–1862), rėmęs jaunuolių mokslus Sankt Peterburge, testamentu visiems trims užrašęs pasakiškas tuo metu sumas – po milijoną rublių.

Juozapas mokėsi pažų korpuse (vidurinėje privilegijuoto luomo berniukų karo mokykloje), kurį baigęs studijavo kavalerijos mokykloje. Mokslo metais užmezgė naudingų pažinčių su įtakingais Rusijos veikėjais ir jų atžalomis, čia susiformavo jo dorovinės vertybės ir pasaulėžiūra.

Po tėvo mirties Juozapas paveldėjo su Valažino valda besiribojantį Izabelino dvarą bei Palangos valdą su Palangos, Darbėnų ir Pesčių dvarais. Be to, motinai mirus 1861 m. paveldėjo Grūžių ir Punkrelio dvarus Pasvalio krašte, o 1862 m. pagal dalybų sutartį įsigijo Šukėnų dvarą.

Tapęs kavalerijos kariuomenės karininku, buvo paskirtas į Vilniaus 1-ąjį Sumų husarų pulką. Įtakingų asmenų rekomenduotas jaunuolis netrukus tapo Vilniaus generalgubernatoriaus Iljos Bibikovo, o nuo 1855 m. – Vladimiro Nazimovo adjutantu.


Iš „mobilizacijos“ Kaune sugrįžus. Kretinga, 1921 m. spalio 2 d.

Kretingos muziejuje saugoma 1995 m. gauta Kretingos progimnazijos pirmojo direktoriaus (1920–1923) Broniaus Valiušaičio (1898–1981), stovinčio mokyklos tarpduryje iš priekio visu ūgiu, nežinomo fotografo daryta portretinė nuotrauka. Nei nuotraukos pateikėjui, nei muziejininkams nuotraukos atsiradimo aplinkybės ir data nebuvo žinoma.

Neseniai į rankas patekusi žurnalisto, publicisto ir visuomenininko Vidmanto Valiušaičio 2015 m. išleista knyga „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“ padėjo išsiaiškinti šios nuotraukos atsiradimo laiką ir aplinkybes.

Pedagogas B. Valiušaitis vedė savo asmeninį, iki šių dienų išlikusį 1923 m. rugsėjo 1 d. pradėtą rašyti dienoraštį. 1923 m. spalio 3 d., jau išvykęs iš Kretingos ir studijuodamas Lietuvos universitete Kaune fizikos ir matematikos mokslus, savo dienoraštyje jis rašė: „Vakar sukako dveji metai nuo mano sugrįžimo Kretingon po dešimties dienų „mobilizacijos“. Tai buvo antra spalio 1921 metais. Turbūt taip smarkiai neplakė iš džiaugsmo širdis izraelitams, kuomet jie, grįždami iš Babilonijos vergijos, pamatė savo gimtinę, kaip man važiuojančiam traukiniu iš Panemunės Kaunan. Pernakvojęs..., kitą dieną linksmu ūpu apleidau Kauną. Baisogaloje sustojau. Iš čia daviau telegramą Kretingon, kad grįšiu spalio 2 d. (o buvo rugsėjo 30 d.). Iš namų išvažiavau šeštadienį, 1 spalio, o kitos dienos rytą jau dūmiau Žemaitijos laukais. Darbėnuose traukinin įsėdo vienas Kretingos vienuolyno kandidatas ir jis man pasakė, kad mokiniai manęs laukia sugrįžtant. Greit pasirodė ir Kretinga. Pro vagono langą pamačiau, kad stoties peronas knibždėte knibžda žmonėmis. Privažiavęs arčiau, pažinau savuosius mokinius. Vos spėjau išlipti iš vagono, buvau apdovanotas puokštėmis gėlių, ir visi, iškilminga procesija traukėm progimnazijon. Iš mokytojų buvo atvykę stotin p. Tutlaitė ir kun. Martusevičius. Pasirodo, kad mokiniai visi kaip vienas septintą valandą ryto susirinko pamaldoms ir po šv. Mišių ėjo manęs sutikti. Progimnazijos išorines duris radau puikiai išvainikuotas. Viršuje buvo prisegtas plakatas: „Sveikiname sugrįžus.“ Po trumpų prakalbėlių persiskyrėm tą dieną su mokiniais, pažadėjau jiems spalio 4 d. (Švento Pranciškaus dieną) surengti bendrą pasilinksminimą. Kas aprašys tos dienos mano jausmus. Et aš pats nesugebu: sunku išreikšti žodžiais tą džiaugsmą, kurį pergyveno tuomet mano širdis. Kažin ar teks dar kada šio pasaulio trumpoj kelionėj pamatyti tokį mokinių arba bendrai savo pavaldinių prisirišimą...“


Virtualioje parodoje – apie šviesuolę iš Grūšlaukės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-04-17
Tokią Barborą Jankauskaitę, kuri vengdavo pozuoti fotografams, pavyko įamžinti Plungės bibliotekos dailininkei-fotografei Kristinai Paulauskaitei.

Grūšlaukės kraštas turėjo gilios kūrybinės dvasios asmenybę ir sakralinių paveikslų tapytoją Barborą Jankauskaitę, vietinių žmonių ypač mylimą ir vadintą tiesiog Barele. Šiemet kovą jai būtų sukakę 105-eri metai, – Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengta virtuali paroda apie šią įvairiaspalvę liaudies menininkę.

Gyveno vienybėje su kūrinija

„Mūsų kraštas turtingas liaudies kūrėjų, tačiau dar yra tokių, apie kuriuos mažai težinome. Jie gyveno tyliai ir ramiai, niekuo neišsiskirdami iš aplinkos, bet jų kūryba ir darbai stipriai nušvietė ne vien jų pačių, bet ir kitų žmonių gyvenimus. Viena tokių ir buvo Barbora Jankauskaitė, kilusi iš Grūšlaukės krašto, išauginusio ir pasaulinę šlovę pelniusį skulptorių Antaną Mončį“, – kalbėjo šios parodos iniciatorė bibliotekos Kraštotyros-informacijos sektoriaus vedėja Laima Jonauskaitė.

Parodoje pristatoma archyvinė medžiaga, sukaupta Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos fonduose ir Grūšlaukės filiale – pateikiama B. Jankauskaitės biografija, dokumentai, reprodukcijos. Gausiai archyvinės medžiagos perdavė Grūšlaukės filialo bibliotekininkė Birutė Markaitienė, ir pati gerai pažinojusi jų kaimo tapytoją Barelę.

L. Jonauskaitė sakė, kad besigilinat į dokumentus, ją itin sužavėjo šios paprastos kaimo moters gyvybingumas, grožio pajautimas ir siekis tą grožį perteikti savaip – per savo matymą ir mąstymą, gyvenat vienybėje su Dievu ir jo kūrinija.

Kūrėjos paveiksluose sutilpo visas pasaulis: gimtoji Mončių dvarvietė su jos pastatais, gėlės, medžiai, gyvūnai, kol širdis pakilo viršum jų, o ranka išdrįso drobėje aliejiniais dažais atvaizduoti šventuosius. Jėzus ir Marija tapo labiausiai mėgstamais tapytojos paveikslų herojais, kaip, tikėtina, buvo ir realiame jos gyvenime.


Kretingos statytojas Rapolas Žigas

  • Mūsų žmonės
  • 2020-03-20
Sofija ir Rapolas Žigai su dukra Elena ir sūnumi Henriku apie 1926 m.

Retas kretingiškis šiandien yra girdėjęs, kad iki šiol jiems tarnaujančių XX a. 4-e dešimtmetyje statytų pastatų – Pranciškonų gimnazijos, Šv. Antano rūmų, lurdo grotos, buvusių parapijos namų- „špitolės“ – projektuotojas ir statytojas yra statybos inžinierius Rapolas Žigas (1891–1942), tapęs sovietinio okupacinio režimo nusikaltimų auka. Jis gimė 1891 m. Kauno gubernijai priklausiusiuose Šiauliuose, čia baigė pradinę mokyklą ir gimnaziją, kur mokslai vykdavo rusų kalba. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1915 m. Vokietijos kariuomenei įžengus į Lietuvą, R. Žigas kartu su šimtais tūkstančių lietuvių buvo priverstas trauktis nuo fronto ir taip atsidūrė Sankt-Peterburge. Jame įsikūręs Petrogrado lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti komitetas rūpinosi čia apsistojusiais tūkstančiais lietuvių karo pabėgėlių. Jie buvo registruojami, apgyvendinami laisvuose butuose ar tremtinių barakuose, gaudavo pinigines valdžios pašalpas. Kaip karo pabėgėlė į Peterburgą atvyko iš Kurtuvėnų kilusi 1893 m. gimusi Sofija Kazlauskaitė, 1915 m. rudenį tapusi R. Žigo žmona. Šiauliuose šiuo metu gyvenanti R. Žigo sūnaus Henriko (1916–1992) dukra Vida Žigaitė-Aleinikovienė (gim. 1945 m.) savo archyve saugo Petrogrado lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti 1915 m. rugsėjo 9 d. išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad 24 metų R. Žigas yra Romos katalikų tikėjimo ir nėra buvęs vedęs. Šis pažymėjimas buvo skirtas Šv. Kotrynos katalikų bažnyčios dvasininkams, kurie netrukus ir palaimino šių jaunų žmonių santuoką. Šioje bažnyčioje, buvusioje lietuvių inteligentijos ir šviesuomenės Peterburge centru, kur 1850 m. Žemaičių vyskupu buvo įšventintas Motiejus Valančius (1801–1875), kur šv. Mišias yra aukoję palaimintieji arkivyskupai Jurgis Matulaitis (1871–1927), Teofilius Matulionis (1873–1962) ir kiti lietuviai kunigai-misionieriai, buvo pakrikštytas ir 1916 m. liepos 15 d. gimęs jų pirmagimis Henrikas Žigas. Nors ir gyvendami toli nuo tėvynės lietuviai karo pabėgėliai rūpinosi švietimu, stengėsi tęsti karo nutrauktus mokslus, įsigyti profesiją, reikalingą būsimam darbui savame krašte. R. Žigas studijavo 1899 m. įkurtame Sankt-Peterburgo valstybiniame politechnikos universitete, kur baigė statybos inžinerinius mokslus. To meto statybos inžinierius buvo ir architektas, ir projektuotojas, ir statybų rangovas. Petrograde R. Žigo šeimą užklupo ir 1917 metų bolševikinis perversmas, čia 1918 m. gimė ir duktė Elena. Lietuvai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę, 1919 m. pradžioje į ją sugrįžo ir R. Žigo šeima, įsikūrusi Šiauliuose, dabartinės S. Nėries gatvės mediniame name. Kadangi atsikūrusiai jaunai valstybei reikėjo darbščių, gerų savo srities specialistų, visuomeninius ir gyvenamus mūrinius pastatus projektavusiam ir stačiusiam R. Žigui darbo netrūko. Gerai apmokamas darbas leido sukurti šeimos gerovę, išmokslinti vaikus. Jo žmona Sofija rūpinosi šeimos buitimi, garsėjo kaip gera šeimininkė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas