Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
„Pajūrio naujienų“ skaitytojų 2019-ųjų Metų žmogumi išrinkta Kristina Rimienė: „Šio titulo nebūtų, jeigu nebūtų kolektyvo – choro „Kristale“, kuriam ir turėtų būti skirta ši nominacija.“

„Pajūrio naujienų“ skaitytojų valia 2019-ųjų Metų žmogumi išrinkta Kretingos rajono kultūros centro kamerinio choro „Kristale“ vadovė 42-jų Kristina Rimienė. Tradiciškai „Pajūrio naujienų“ gėlių puokšte ir Metų žmogaus pripažinimo faktą įprasminančiu sertifikatu pasveikinta chorvedė prisipažino: „Svarbu – ne titulas. Svarbu – kolektyvas, su kuriuo dirbu. Jeigu ne jis – apie kokius titulus šiandien kalbėtume...“

Be choro „Kristale“, K. Rimienė dar vadovauja rajono Kultūros centro retro muzikos ansambliui „Gija“, politinių kalinių ir tremtinių chorui „Atminties versmė“. Be tiesioginio darbo su kolektyvais, K. Rimienė taip pat labai daug dėmesio ir laiko skiria visuomeninei veiklai: ji – Klaipėdos chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos narė, Stasio Šimkaus chorų konkursų, Gedimino Purlio nacionalinės jaunųjų chorų dirigentų konkursų, Kalėdinių giesmių festivalio, Lietuvos aukštųjų mokyklų chorų festivalių, Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivalio-konkurso „Mes Lietuvos vaikai“, Vakarų Lietuvos krašto dainų švenčių viena organizatorių. „Visas mano gyvenimas susijęs su profesiniu ir asmenybės augimu, kai einama vienu keliu – tobulėjimo link“, – savo veiklą ir poreikį populiarinti chorinę muziką motyvavo K. Rimienė.

Kristina kilusi iš Klaipėdos, kur baigė Juozo Karoso muzikos mokyklą – čia praleisti prasmingi 7-eri metai, mokantis groti fortepijonu. 1996-aisiais baigusi Stasio Šimkaus konservatoriją įgijo choro dirigentės bei muzikos mokytojo kvalifikaciją, 2001 m. choro dirigento ir muzikos mokytojo kvalifikaciją – jau Klaipėdos universiteto Menų fakultete, o 2003 m. pagal choro dirigavimo studijos programą įgytas muzikos magistro kvalifikacinis laipsnis.

– Kas buvo tas vedlys, kuris pasuko Jūsų gyvenimą muzikos keliu? – „Pajūrio naujienos“ paklausė Kristinos Rimienės.

– Mano tėvas Vytautas Jazdauskas, pats muzikantas, pastebėjo mano gebėjimus ir nuvedė į muzikos mokyklą. Ir po to skatino gyvenimą sieti su muzika, atkalbinėjo, kad man niekur kitur ir nereikia mokytis, nors aš pati, prisipažinsiu, apie muzikės kelią visiškai negalvojau...

– Ir tėvas neapsiriko?

– Paklausiusi jo atradau savo vietą gyvenime – jau mokydamasi Stasio Šimkaus konservatorijoje supratau, kad atradau save – muzika man buvo viskas. Aš galėdavau nuo ryto iki vakaro būti mokykloje, groti, muzikuoti, dainuoti. Vakarais nesinorėdavo eiti namo – mes improvizuodavome, susirinkę salėje, rengdavome renginius ir sau, ir mokykloje. Iš esmės pamiršdavome, kad turime dar ir namus.

– Kokia buvo Jūsų profesinės karjeros pradžia?

– Dar tebestudijuodama pradėjau dirbti Skuodo kultūros centre su moterų „Apuolės“ choru, ir tai buvo mano, kaip dirigentės, kaip kolektyvo vadovės, pirmoji patirtis – pirmieji mostai, kaip aš sakau. Man labai daug padėjo dėstytojai, pas kuriuos mokiausi, jų klausdavau patarimo, kaip atlikti vieną ar kitą kūrinį, kaip interpretuoti, kokį repertuarą pasirinkti. Turiu pripažinti – pati pradžia buvo labai sunki, nes nebuvo pasitikėjimo savimi.

– Kiek apskritai svarbus yra vadovo ir kolektyvo santykis? Kaip Jūs jį apibūdintumėte?

– Vadovas be kolektyvo esi niekas – negali savęs realizuoti, negali muzikuoti, negali dalintis tuo, ką turi. Kolektyvas vadovui – svarbiausias variklis, kuris veža visą gyvenimą. Todėl ir susigyventi yra labai svarbu, nes koks vadovas – toks ir kolektyvas: arba eis į tave žmonės, arba – ne. Daug lemia bendravimas tarpusavyje, kokią vadovas įneša atmosferą. Žmogaus nemylėti šitoje situacijoje negali.

– Kas Jus atvedė į Kretingą?

– Dar iki choro „Kristale“ teko padirbėti Raguviškiuose, Budriuose, Kūlupėnuose, o 2003-aisiais metais tuometinė Kretingos rajono kultūros centro direktorė Konstancija Macienė pakvietė vadovauti pačios jos suburtam retro muzikos moterų ansambliui, kuriam vadovauju iki pat šių dienų. Šis ansamblis – tai nuostabios moterys, romantikės, norinčios dainuoti apie meilę, savo laikų dainas, kas man irgi buvo iššūkis – tų kūrinių tai nėra. Tad visas mūsų repertuaras prasidėjo nuo diktofono – iš pradžių įrašydavau kūrinius, o to po sėsdavau prie penklinės, kad užrašyčiau natas. Taip pavyko išsaugoti senuosius kūrinius, prasiplėtė repertuaras.

Chorui „Kristale“ pradėjau vadovauti 2011-aisiais, kai jį paliko Tomas Ambrozaitis. Kultūros centro vadovas Pranas Razmus patikėjo manimi – aš ilgai galvojau, ilgai neapsisprendžiau, o kai sutikau, teko patirti ir kolektyvo išbandymą – taip jau yra, kad atėjęs naujas vadovas visada bus lyginamas su senuoju. Liko nedaug žmonių – keli dainininkai, o centro direktorius iškėlė tikslą – kad Kretingos rajono kultūros centras privalo turėti I kategorijos chorą ir ne kitaip. Eidavau į repeticijas su dideliu jauduliu, nerimu, ėjau patarimo pas savo dėstytoją šviesaus atminimo Gediminą Purlį. Ieškojau chorui dainininkų – liko tie, kuriems buvo svarbu save realizuoti, po truputėlį atsirado ir kitų choristų. Ir neilgai trukus jau surengėme pirmą koncertą, o po 3 mėnesių veiklos stojome į pirmą konkursą prieš Dainų šventę, nors, atrodė, buvome visiškai „žali“. Į perklausą atvykusi komisija po mūsų pasirodymo atsistojo ir pasakė, kad mums turi būti suteikta I kategorija. Tada supratome, kad ne tik galime, bet ir privalome tą lygį išlaikyti.

Paskutinis šiais metais choro „Kristale“ koncertas nuskambėjo Lietuvos Respublikos Seime, kur kretingiškiai dainininkai viešėjo kraštiečio Antano Vinkaus kvietimu. Chorą „Kristale“ šioje kelionėje lydėjo ir rajono meras Antanas Kalnius.

– Jūsų tiesioginė veikla susijusi ne tik su chorinės muzikos populiarinimu, bet ir išsaugojimu. Kokią apskritai matote chorinės muzikos perspektyvą?

– Chorinės muzikos tradicijos mūsų šalyje yra stiprios. Tačiau daug kas iš chorvedžių, muzikų įžvelgia, kad didžiausias pavojus chorinei muzikai yra vadinamasis popsas. Tie, kurie ateina į kolektyvus, arba profesionalūs muzikai scenoje yra gyvi, natūralūs, į tai įdėta labai daug darbo – balsai tikri, nesustiprinti jokia elektronika, ir gaila tų žmonių, kurie eina į popso koncertus, moka didelius pinigus vietoj to, kad pasidomėtų ir kitokia muzika.

– Jūsų vadovaujamas choras „Kristale“ garsina Kretingą ir šalies, ir užsienio lygiu – laimite konkursus, rengiate nemažai koncertų. Kas yra tas variklis siekti vis aukštesnio ir aukštesnio rezultato?

– Kai matau žmones, kiek jie turi užsidegimo, kaip jie nenori sėdėti tarp keturių sienų, atsiranda ūpas rengti naujas programas – būtų neįdomu metai iš metų dainuoti tuos pačius kūrinius.

Šiais metais turėjome 4 koncertus su Lietuvos kariuomenės orkestru, su dirigentu Tomu Ambrozaičiu, solistais – atlikome stambios formos kūrinį Džono Raterio „Magnifficat“. Įveikėme galingą, sudėtingos partitūros, harmonijos, ritmikos 7 dalių kūrinį – kai išdalinau choristams natas, akys jiems išsiplėtė, bet per tris mėnesius juodo darbo įveikėme tai. Gal todėl ir tie koncertai buvo kažkas nerealaus, jautėmės, kaip ne šiame pasaulyje pabuvoję.

Apskritai šie metai buvo intensyvūs koncertų, renginių. Kolektyvo senbuvis Linas Puškorius pasakė, kad šuo metu esame ant bangos, bet tam jausmui negalima pasiduoti, reikia dirbti toliau, nesvarbu, kad repetuodami „Magnifficat“ neturėjome asmeninio gyvenimo – vien repeticijos ir repeticijos. Surengėme 5 solinius koncertus, gausybė renginių – miesto šventė, festivaliai. Iš viso – apie 20 koncertų per metus, ir tai yra daug.

– Ką kolektyvui reiškia įvertinimai, laimėjimai? Gal būtų galima dirbti, save realizuoti ir be to?

– Apdovanojimų turime gausiai: Ukrainoje konkurse laimėjome I vietą, Juozo Naujalio konkurse – sidabro diplomą, Slovakijoje – taip pat, visuose nacionaliniuose konkursuose – vien I laipsnio diplomai, ir tai yra rimtas įvertinimas, nes į konkursus sukviečiami patys geriausi Lietuvos chorai.

Mano požiūriu, įvertinimai parodo choro profesionalumą, jo lygį, darbą. Choristams tai – stimulas, o įvertinimo jie labai laukia. Niekas nenori šiaip sau važinėti – norisi žinoti, ko esame verti, norisi pasitikrinti savo jėgas.

– Su kokia nuotaika Jūs ir Jūsų vadovaujamas choras „Kristale“ įžengėte į Naujuosius 2020-uoius metus?

– Esame pakylėti – paskutinis mūsų koncertas buvo surengtas Seime, kur koncertavome ir viešėjome mūsų kraštiečio Seimo nario Antano Vinkaus pakviesti. Manau, kad Kretingai atstovavome deramai. Patyrėme daugybę įspūdžių, sulaukėme nemažai žiūrovų, kuriems visada norisi atiduoti visą meilę, o jų aplodismentai yra didžiausias apdovanojimas. Mus išgirdusi Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke pakvietė atvažiuoti su koncertu į Hamburgą. Būtinai apsvarstysime šią galimybę.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas