Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Asmeninio jubiliejaus proga Birutę Stalmokienę pasveikino bendruomenės žmonės, tarp jų – ir Šventosios bei Laukžemės parapijų klebonas kanauninkas Zenonas Degutis.

„Gyvename nuostabaus grožio, istorijos turtingame krašte, tad norisi, kad visi šitą grožį pamatytų“, – paklausta, kas įkvepia sumanymus projektams, kuriuos per dešimt veiklos metų įgyvendino Senosios Įpilties bendruomenė, atsakė jos pirmininkė, neseniai asmeninį jubiliejų šventusi Birutė Stalmokienė.

Pakerėjo gamta ir piliakalniai

Auksūdžio kaime šalia Darbėnų miestelio gimusi Birutė niekur toli iš gimtųjų kraštų neiškeliavo. Besimokydama Darbėnų vidurinėje mokykloje itin mėgo su gamtos mokslais susijusiais disciplinas, o geografijos mokytojos Birutės Paulauskaitės ir ypač istorijos mokytojos Stefanijos Petrauskienės pamokas sakė ir dabar atsimenanti. Ir nors pasirinko studijuoti ne istoriją, ja tebesidomi iki pat šiol – iš jos, kaip ir iš vaizdingų Senosios Įpilties apylinkių, semiasi įkvėpimo sumanymams bei darbams.

B. Stalmokienės specialybė mažai tesusijusi su jos tolimesniais darbais ir viso gyvenimo veikla: ji Klaipėdos žemės ūkio technikume studijavo zootechniką. Dabar pati negali atsakyti į klausimą, kodėl nesirinko taip ją dominančios istorijos ar kokių nors gamtos mokslų studijų: gal pasirinkimą lėmė tai, kad šeima gyveno neturtingai ir vargu ar būtų pajėgusi dukrą į mokslus leisti, gal tai, kad gyventa, kaip ir visi kaime tada gyveno, ūkiškai – pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo tai, ką patys užsiaugindavo.

Studijų metais Birutė susipažino su būsimu vyru Edvardu: važiavo traukiniu pas draugę, kelionės metu ją užkalbino simpatiškas jaunuolis, kaip tik pašauktas tarnauti į kariuomenę. Sužinojęs Birutės adresą, parašė laišką – nuo to prasidėjo draugystė. Grįžęs po tarnybos Edvardas susirado Birutę, ir nuo to laiko jiedu – kartu. Bendrą gyvenimą pradėjo Darbėnuose, po to agronomo specialybę turintis Edvardas gavo paskyrimą į Laukžemę, o, sujungus tuometinius kolūkius, persikėlė į Senąją Įpiltį, į Piliakalnio kolūkį.

Čia, Senojoje Įpiltyje, šeima pasistatė puikius namus: dėl melioracijos griaunant tėvų sodybą, Stalmokai iškėlė tam tikrą ultimatumą – jeigu gaus leidimą pasistatyti namus ant tvenkinio kranto, jie liks Piliakalnyje, jei ne – išsikels į Darbėnus. Tada tokių griežtų apribojimų nebuvo, ir statybos buvo leistos.

Senojoje Įpiltyje, name, kurio langai žvelgia į istorinį piliakalnį, užaugo abu Stalmokų vaikai: į mediciną pasukusi dukra Renata ir anglų kalbos mokytoju dirbęs, o dabar į vieną logistikos įmonių perėjęs sūnus Robertas, jau auga trys anūkai ir anūkė.

„Sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau gyventi kur nors kitur. Nors ir Darbėnų, ir Auksūdžio apylinkės malonios akiai, Senoji Įpiltis man gražiausia“, – prisipažino B. Stalmokienė.

Darbą nulėmė visuomeninė veikla

Stalmokams persikėlus į Senąją Įpiltį, zootechnikė Birutė buvo paskirta karvių fermos vedėja, tačiau šiame darbe tepradirbo tris metus. „Anuomet buvo tokios vadinamosios moterų tarybos, ir mane, dar tebesant Laukžemėje, išrinko jos pirmininke. Teko įvairias veiklas organizuoti, ir į Vilnių, į visokius moterų suvažiavimus važiuoti“, – visuomeninės veiklos pradžią prisiminė pašnekovė. Toji veikla nulėmė ir tolesnius jos darbus: taip sutapo, kad baigiant darbą fermoje iškilo grėsmė, jog bus uždaryti Senosios Įpilties kultūros namai. Kadangi anuomet jaunimo kaime buvo daug, jiems reikėjo laisvalaikio veiklos, kolūkio pirmininkas nusprendė perimti kultūros namus savo žinion, ir jiems vadovauti pakvietė B. Stalmokienę. Jai teko ir atnaujintuose kultūros namuose kolektyvus burti – dar ir dabar prisimena pagyvenusių moterų folkloro ansamblį, kuriame dainavo net dvidešimt dainininkių iš visos apylinkės. Labai aktyviai ir kūrybingai į kultūros namų darbą įsijungė jaunas meno vadovas, deja, jau šviesaus atminimo Rimantas Švatelis, talentingai būręs jaunimą ir į kolektyvus, ir prisišaukdavęs juos į renginius.

„Tais laikais jaunimas ypač mėgdavo šeštadienio vakarais rengiamus šokius. Pas mus, į Piliakalnį, suvažiuodavo iki šimto norinčių pasišokti: garsūs šokiai būdavo“, – su šypsena prisiminė per 30 metų į Kretingos kultūros centro Senosios Įpilties filialą perorganizuotiems kultūros namams vadovavusi B. Stalmokienė.

Iš Nepriklausomybės atkūrimo priešaušrio metų B. Stalmokienė sako itin ryškiai įsiminusi porą epizodų. Pirmasis susijęs su Lietuvos trispalve: ji Senojoje Įpiltyje, prie koplytėlės, pirmąkart suplevėsavo tądien, kai Vilniuje vyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Dar ir dabar pašnekovė sako atsimenanti ašaras senųjų įpiltiškių akyse. Antras epizodas susijęs su anuo metu vykusiu pasipriešinimu tarnybai tarybinėje kariuomenę – tada šaukimus gavo, berods, 15 jaunuolių. Atsisakančius eiti kariuomenėn gaudydavo ir kariškiai, ir milicija, tad jie naktimis slėpdavosi kultūros namuose – ten langų nėra. B. Stalmokienė užrakindavo duris ir perspėdavo: jeigu kas laušis, lįskite su visomis pagalvėmis ir antklodėmis slėptis po scena, į rūsį. Ir nors kariškiai su savo technika po kaimą važinėjosi, į kultūros namus nelindo.

Ilgus metus brandinti sumanymai

Renginiai ir koncertai Senojo Įpiltyje vykdavo ne tik salėje – vasaromis jie persikeldavo po atviru dangumi ir dažniausiai būdavo rengiami pačiame gyvenvietės centre. Tačiau aplinkiniai gyventojai tuo patenkinti nebuvo – jie skųsdavosi, kad iki išnaktų skambanti muzika neleidžia ramiai ilsėtis. Tada pamėginta persikelti į kitas erdves, mėginta burtis ant piliakalnio – tačiau ten nei scenos nebuvo, nei galimybių aparatūrą prijungti – yra tekę elektros kabelius per tvenkinį iš Stalmokų namo iki piliakalnio tempti. Be didžiulio noro įrengti erdvę renginiams, šio krašto praeitimi besidominčiai B. Stalmokienei visąlaik kirbėjo mintis, kad tą istoriją reikėtų kaip nors įamžinti, vaizdžiai perteikti ne tik saviems vaikams ir anūkams, bet ir į šiuos kraštus atvykstantiems svečiams.

„Tada, 2009-aisiais, kai pas mus atvažiavo Žemės ūkio ministerijos atstovai, mes su moterimis klube „Gardenija“ jau ne pirmus metus sėkmingai darbavomės ir rašydavom nedidelius projektus. Mums pasakė: įkurkite bendruomenę, ir galėsite teikti projektus bei gauti jiems finansavimą iš Europos Sąjungos fondų. Taip viskas ir prasidėjo“, – pirmuosius žingsnius į Senąją Įpiltį ir jos apylinkes papuošusius projektus prisiminė dešimtmetį šiemet šventusios bendruomenės pirmininkė.

Patys brangiausi širdžiai pirmieji projektai. 2009-aisiais du šviesaus atminimo vyrai – Šventosios girininkas Rimantas Kviklys ir architektas Alfredas Gytis Tiškus, atvežęs į Senąją Įpiltį savo studentę diplomantę, – kartu su Birute ir Edvardu Stalmokais sumąstė Senosios Įpilties alkavietės projektą. B. Stalmokienė parengė visus reikalingus dokumentus, pateikė paraišką tuometinei Klaipėdos apskrities administracijai ir 2010-aisiais gavo finansavimą. Kitąmet užsimota dar plačiau: bendruomenės pirmininkės surašytas projektas gavo ES finansavimą, ir už skirtas lėšas sutvarkytas visas Senosios Įpilties piliakalnio archeologinis kompleksas bei jo prieigos.

Minčių ir sumanymų dar yra

„Brangus man ir paskutinis projektas – „Impilties pilys iš praeities“, kurį įgyvendinome šiais metais. Galima sakyti, kasmet rašydavau ir teikdavau projektus, bendruomenė gaudavo finansavimą, o Edvardas, pasitelkęs įpiltiškius, rūpindavosi projektus įgyvendinti. Jau ir barti nuo jo gaudavau – kada aš nustosiu tuos projektus rašyti. Pernai vos beįprašiau, kad šiems, jubiliejiniams bendruomenei metams, vėl projektą teiktume. Bet juk reikėjo. Tiesa, pažadėjau, kad jau tikrai – viskas“, – su šypsena žvelgdama į prie pokalbio prisijungusį E. Stalmoką sakė iš bendruomenės pirmininkių tvirtai apsisprendusi trauktis B. Stalmokienė – yra jaunų, tegu jie perima iniciatyvą, o jiedu padės ir patars.

Ir čia pat pridūrė, jog labai norėtų įgyvendinti dar vieną didelį sumanymą: pabaigti sutvarkyti Margininkų piliakalnį ir prieigas, įrengti čia pažintinį taką. Ir mažų projektų dar yra sumaniusi, tačiau juos bus galima įgyvendinti per klubą „Gardenija“.

„Kas buvo sunkiausia? Ne, žmones prisikviesti nebuvo sunku – jie labai geranoriški ir darbštūs, aktyvūs talkininkai. Sunkiausia parengti dokumentaciją, atlaikyti galybes tikrintojų ir atsiskaityti už panaudotas lėšas. Begalės popierių suėda daugiausiai laiko ir nervų“, – vienu balsu tvirtino Stalmokai.

Tačiau visi patirti sunkumai atsiperka, kai matosi, kad vis daugiau žmonių atvažiuoja į Senąją Įpiltį, kad čia įgyvendinti projektai jų pritraukia – tarkim, šią vasarą poilsiavietėje tris naktis nakvojo net trys šimtai svečių, – kai aikštelėje prie sutvarkyto piliakalnio sustoja vis daugiau autobusų su turistais, naršančiais po visas apylinkes. O jeigu Kretingos turizmo informacijos centras nuspręstų rengti čia išvykas su gidais, kurie galėtų šio krašto praeitį papasakoti per bendruomenės sukurtą ir kuriamą istoriją, – būtų tiesiog nuostabu.

Livija GRAJAUSKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas